- dievas
- diẽvas sm. (4)
1. mit. viena iš aukščiausių esybių, turinčių galios žmogui ir gamtai: Ne dievai yra sukūrę žmones, bet patys žmonės yra susikūrę dievus rš. Didieji įvairių tautų senoviniai dievai – Dzeusas, Jupiteris, Toras, Perkūnas, buvo susidarę, suasmeninant patį įspūdingiausią visų atmosferos reiškinių – griaustinį sp. Paskum ant jo (Puntuko) lietuviai dovanas kūrenę, kad juos dievai apsaugo ir dengia, ir peni A.Baran. Idant tūlų dievų̃ vieton vieno negarbintų DP253. Šoko ant ardų visas drebėdamas ir visais dievais gindamas BsPII328. Dievalis barasi (perkūnas griaudžia) Prk. | Dievu jo yra rublius, o aniolais – kapeikos A1884,189. Kožnas savo diẽvą turi (savo įsitikinimus) Nmč. Kam man svetimų dievų, kad man užtenka savų (kam man žento, kad turiu sūnų) Lp. Kad tave dievai – jau vyrai pusryčio parėjo! Grž. Gražybė, kad tave dievai mylėtų, net akį veria! Vaižg. Sveikata tai eik ana kur dievuosna (prasta)! Str.
2. stabas: Sidabrinų ir auksinų dievų jūs nedarykiat BB2Moz20,23. Senų senovėje dievadirbys buvo žmogus, kursai mokėdavo dirbti dievaičius arba dievus K.Būg. Mano senolis dievelius dirbo Vkš. Žemaičiai savo anuos šventuosius, ant kryžiaus statomuosius, net dievaliais vadiną K.Būg. ^ Stovi kaip dievelis Vkš. Turbūt stiklo dievą pabučiavai (girtas)? Rmš. ║ bet koks religinio kulto daiktas: Ką čia bučiuoji kaip kokius dievùs (poterius) An. Dievuliùs (škaplierius, medalikėlius) visus išpuduliavo (išmetė, išdrabstė) Gs.
◊ dievaĩ (ko) nemãtę tesižinai: Dievaĩ nematę, tegul sau eina! Kur. Nugi tesižino, dievai jo nematę Ln.dievaĩ su (kuo) tesižinai: Dievai su ja, jau ji tokio būdo rš.dievaĩ žìno nežinia: Sėdžiu klasėje prie savo staliuko, o mintimis klajoju dievai žino kur rš. Kvepia ajerais, kmynais, asiūkliais ir dar dievai žino kuo rš.
Dictionary of the Lithuanian Language.